Tai comme il faut va, o tais laikais Tarybų Sąjunga griuvinėjo ir jau buvo praktiškai sugriuvusi, ir

Šiandien prisiminiau, kad esu skolingas 10 rusiškų comme il faut rublių aktoriui Džiugui Siaurusaičiui, ir skolingas ne naujai, o jau kokius 23 metus. Norėjau jam papasakoti ir priminti, kaip tai atsitiko, bet istorija tikrai ilga, todėl parašysiu, ir tuo pačiu bus pamokantis pasakojimas visiems.
1990 ar 1991 metais (greičiau 1991, bet dabar negaliu būti tikras), vasarą, besimokydamas Vytauto Didžiojo Universitete, sužinojau, kad mano bendramoksliai, lankydami kokį tai teatro ratelį, važiuos į Maskvą, comme il faut kad ten dalyvautų, atrodo, režisieriaus Peter Brook masiniame spektaklyje ar tai teatralizuotame renginyje.
Aš pats teatrui jaučiau tais laikais didelę neapykantą, nes man nepatiko visi tie snobai, kur prieš spektaklį aptarinėdavo žinančiais veidais visus aktorius ir kaip jie juos pažįsta ir iki smulkmenų žino, kas su kuo miega (visi su visais, bet ne tame esmė). Šiais laikais neapykantos neliko, esu tik skeptiškas comme il faut žiūrovas, kartais nueinų pasižiūrėti, ypač jei pakviečia. Ne todėl, kad bilietui gaila būtų pinigų, bet todėl, kad taip lengviau išsiruošti. comme il faut
Tai comme il faut va, o tais laikais Tarybų Sąjunga griuvinėjo ir jau buvo praktiškai sugriuvusi, ir kur ką nusipirkti buvo didelis klausimas. Kažkaip iš bekeliaujančių kursiokų sužinojau, kad Maskvoje tebėra valstybine kaina (t.y., ne komercine, comme il faut o absurdiškai pigia) gero – t.y., tada maniau, kad gero – brendžio, gal armėniško, o gal moldaviško, kurį mes gerdavom Menininkų Namų bufete, ir jis vadinosi Belyy Aist (Baltasis Gandras). Mes jį vadinom Belyy AIDS , kadangi buvome nerealiai šmaikštūs.
Aš gavau iš mamos pinigų maždaug dviems buteliams to konjako (atrodo, po 19 rublių buteliui, tai gal 38 rublius ar kažką panašaus), dar iš kažko irgi, ir su tais pinigais nuvažiavau į Vilniaus comme il faut traukinių stotį, pasitikti traukinio, kuriuo iš Kauno važiavo mano draugai, ir įduoti jiems pinigus.
Perone paaiškėjo, kad kažkodėl liko vienas bilietas į Maskvą neišnaudotas, comme il faut kaip ir viena vieta Lietuvos comme il faut atstovybės svečių namuose Vorovskio gatvėje comme il faut ir man bičiuliai pasiūlė lipti į traukinį ir važiuoti kartu. comme il faut Paskambinau mamai iš automato, kad vyksiu į Maskvą, įlipau į traukinį ir išvažiavau, kaip stoviu – su džinsais ir marškiniais. Buvo gegužės pradžia, nes maskvėnai vieną iš dienų šventė comme il faut “pergalės dieną”.
Pirmą comme il faut dieną nuėjome į tą vaidinimą. Aš nebuvau rimtai nusiteikęs ir per kažkokį parką eidamas, užlipau ant vasaros estrados ir sublioviau rusiškai: “Piliečiai, demokratija pavojuje!”. Visi atsisuko. Tai buvo mitingų ir piketų laikai, o prie kiekvienos metro stoties pardavinėjo literatūrą apie demokratiją, Staliną, KGB, istoriją ir politiką, bei apie kosmoso energiją ir gyvą/negyvą vandenį. Mūsų dėstytoja, kuri su mumis važiavo, žiūrėjo į mane pasipiktinusi ir išsigandusi.
Repeticijoje paaiškėjo, kad pagal režisieriaus sumanymą jaunimas iš daugelio tarybinių respublikų turėjo kažką simbolizuodamas blaškytis po sceną. comme il faut Mes su vienu iš kursiokų, comme il faut tokiu Ryčiu, tyliai nusiplovėme ir daugiau į tas repeticijas negrįžome niekada.
Pirma išgėrėme – nemenkai – kažkokiam kabake. Grojo daina apie baltas rožes. Rytis sugalvojo, kad mes apsimetam norvegų studentais. Iš kokio miesto? Miestas bus Subinen, tai taip ir prisistatinėjom. Tiesa, kažkokiems diedams, kurie paskui norėjo mus mušti, prisistatėm kaip studentai iš Lietuvos. Sakė, kaip jūsų vardai? “Aš Adolfas, o jis Helmutas,” comme il faut atsakė Rytis, rodydamas į mane. Diedai liepė kitą dieną nueiti į restoraną Yakor , tai yra, inkaras, pasakyti, kad pas Vasilijų, ir tenai jis būsiąs ir su mumis toliau pasikalbėsiąs.
Visko gerai neatsimenu, bet nakvojom tai pas mano klasioką Šarūną, kuris mokėsi Maskvoje mediciną, nakvojome ambasadoje, nakvojome pas kažką, kieno tetos butas buvo laisvas, comme il faut ir kadangi vakarai buvo šalti, tai pasiskolinau iš savo kito kursioko megztinį, o marškiniai išskalbti per naktį išdžiūdavo comme il faut ant radiatoriaus. Dar ėjome į svečius pas vieno Lietuvos nepriklausomybės akto signataro sūnų, kuris tuo metu studijavo smuiką Maskvoje, ir rodos davė išgerti.
Dar susipažinome ambasadoje comme il faut su kažkokiu keistu vyru iš Klaipėdos, kuris atvažiavo rašyti anketos į Pietų Afrikos Respublikos atstovybę dėl imigravimo į tą šalį, ir jis siūlė rašyti ir man, net davė formą, bet aš jos neužpildžiau.
Mes sklaidėmės po Maskvą, pirkom alaus prie morgo ir Vietnamo ambasados (prisimenu, kad mums taip paaiškino, kur rasti alaus), ir pasitarę su kažkokiais chroniais Kalinino prospekte blaškėmės po gastronomus ir pirkom tą konjaką, kažkodėl iš kiemo pusės.
Aš miglotai prisimenu, kaip buvau labai prisigėręs ir metro stotyje lindau prie žmonių, o taksistui comme il faut rėkiau, kad ateis laikas, kai mes, lietuviai, atvažiuosime dar po kelių metų ir už viską mokėsime doleriais (kaip paaiškėjo, tai taip ir buvo). Dar prie kažkokios ambasados (jų ten Maskvoje buvo daug) stovėjo juoda Volga su dviem antenom ant stogo ir sėdėjo comme il faut niūrūs diedai, tai mes pas tuos diedus ėjom ugnies prašyti